NULINĖ TIKROVĖ

Rodyk draugams

Gegužės 14 d. buvo švenčiama labai svarbi Lietuvai diena - 40-osios Romo Kalantos susideginimo kaip protesto prieš sovietinę santvarką metinės. Būtent jis pirmasis viešai tokiu drastišku būdu pranešė pasauliui, kad už “geležinės uždangos” gyvenantiems jaunuoliams laisvė lygiai tokia pat svarbi kaip ir vakarų jaunimui ir, kad jie pasiruošę už ją paaukoti netgi savo gyvybes. Sovietinėje santvarkoje gyvenusiems laisvės sąvoka buvo gerokai idealizuota, ji buvo tarsi sunkiai pasiekiama svajonė, drauge ir reali ir pernelyg nepasiekiama, kad galėtų tapti tikrove, kai tuo tarpu vakariečiams ji buvo natūralus dalykas, pernelyg susigyventa būsena, kuri keltų tokį ekstazišką svaigulį kaip mūsų jaunimui. O kodėl keldavo - nesunku nuspėti. Kiekvienas bent menkiausias vakarų civilizacijos proveržis iš už sienos (dažniausiai per radijo stotis bei jų leidžiamą roko muziką), atrodydavo kaip gaiviausio oro gurkšnis. Roko muzikos įrašai tuo metu kainavę didžiulius pinigus, net ir žinant, kas gresia už jų platinimą, sklido jaunimo tarpe lygiai kaip ir su jais asocijuojama laisvės idėja. Maištas, poreikis kalbėti laisvai, elgtis laisvai, nebūti cenzūruojamam, nebūti prisuktam dorovės sergėjimu prisidengusios santvarkos varžtais - visa tai buvo tikrų tikriausia svajonė, kuriai sparnus augino roko muzika, visada kalbėjusi laisvai, nesitaikstydama su veidmainiškumu ir konformizmu. Ji kvietė nebijoti kalbėti, nebijoti gyventi. O Romas Kalanta būtent ir buvo vienas iš tų nedaugelio, kurie nebegalėjo tylėti ir laukti sudėję rankas. Jis tikrosios mūsų laisvės simbolis, kurią jau baigiame pamiršti kaip iškovojome ir esame susipriešinę iš vidaus, tad nebereikia jokio išorinio priešo norint mus sunaikinti. Užtenka mūsų pačių rankų, kuriomis jau baigiame save pasmaugti…

Žinoma, Romo Kalantos protestas susideginant atnešė ne tik laisvės vėjus, bet ir dar griežtesnę cenzūrą bei nesibaigiančius persekiojimus. Ilgaplaukiai hipių pasekėjai buvo gaudomi ir kerpami plikai taip norint panaikinti jų išorinį skirtingumą nuo visos tuometinės gražiai į stalčiukus sudėliotos visuomenės ir taip juos pažeminti, paniekinti, kad iš to pasimokę, jie nebenorėtų daugiau elgtis taip iššaukiančiai. KGB buvo labai suaktyvinusi tokio jaunimo gaudymus bei tardymus, o lietuviškas rokas dar tik besimegzdamas taip ir buvo užgniaužtas, bijant, kad tai gali paskatinti dar didesnius bruzdėjimus jaunimo tarpe. Roko kolektyvai nebeturėjo jokios vilties išlįsti lauk iš rūsių į viešumą, nes tokia muzika bei ją lydintis elgesys buvo griežtai smerkiami. Taigi Lietuvoje oficialiai ilgą laiką roko iš viso nebuvo.

O štai minint 40-ąsias Romo Kalantos aukos metines Kaune nugriaudėjo geras roko koncertas, kuriame pasirodė grupės CHEVY, UNLOST, THE MOON BAND ir legendinė bliuzroko komanda SENAS KUINAS. Visos jos atidavė savo pagarbą šiai legendinei asmenybei. Jei tik pats Romas Kalanta būtų pamatęs, kad po keliasdešimties metų mes galėsime nedraudžiami klausytis roko tame pačiame Muzikinio teatro sodelyje, kur viskas ir prasidėjo, tikrai nebūtų patikėjęs savo akimis ir ausimis, kad tas noras vis dėl to išsipildė…

Dieną po to, gegužės 15 d. atgimusiame ROMUVOS kino teatre, tame pačiame Kaune, nemokamai buvo demonstruojamas Donato Banionio kultinis filmas “Vaikai iš “Amerikos” viešbučio” apie to meto įvykius - graudus ir nostalgiškas žvilgsnis į jau dažniausiai numestas šalin vertybes, laisvės troškulį, kuris dabar jau pavirtęs į persisotinimą, bei naivų, bet mielą idealizmą, kuomet didžiausias įvykis gyvenime būdavo per Liuksemburgo radiją išgirsti naują The Rolling Stones gabalą ar išvyką į Palangą paversti išsvajota kelione į uždraustąjį Woodstock’ą. Iš tų jaunuolių galėtume pasimokyti svajoti ir perkainuoti kai kurias savo vertybes savimylišku egoizmu tempiančias mus į dugną. Nemačiusiems šio filmo primygtinai siūlyčiau jį pažiūrėti tiek dėl jame rodomų istorinių įvykių, tiek dėl puikių aktorių, tiek ir dėl maištingos ROJAUS TŪZŲ su Povilu Meškėla bei Vytauto Kernagio muzikos. Atrodo, jog visos filme skambančios dainos buvo sukurtos specialiai šiai 1972-ųjų Kauno įvykių iliustracijai, nes labai jautriai skambantys tekstai paliečia būtent tas kerteles, kurios ir yra didžiausi mūsų tautos skauduliai. Nepamirškime savo laisvės bei tų kurie už ją kovojo!

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Štai jau ir pasirodė 100-asis NULINĖS TIKROVĖS tinklaraščio, skirto roko bei metalo muzikai bei jos populiarinimui, įrašas. 100-uoju įrašu garbė tapti tyčia/netyčia teko grupei RADIOHEAD bei jų albumo “The King of Limbs” recenzijai. Džiugu, kad per visą šį laiką, kuomet NULINĖ TIKROVĖ startavo, buvo parašyta tikrai nemažai tiek muzikinių recenzijų, tiek ir reportažų apie renginius ar filmų apžvalgų. O kur dar nostalgiškais prisiminimais dvelkiantys seni straipsniai iš ne ką mažiau senų, bet mielų prisiminti žurnalų, laikraščių ar zinų. Be to, atsirado nauja rubrika INTERVIU, kur galima iš arčiau susipažinti su lietuviško roko atlikėjais. O taip pat ateityje planuoju sukurti rubrikėlę apie mažiau garsias grupes, kurias būtina išgirsti. Taigi, manau, kad viso šito ir dar daugiau pakankamai bus ir ateityje ;) Galite tuo neabejoti!

Beje, labai su dideliu nekantrumu laukiu, kuomet galėsiu perklausyti jau pasirodžiusius arba ne vienus iš laukiamiausių šių metų albumus ANATHEMA “Weather System”, MOONSPELL “Alpha Noir/Omega White”, MARILYN MANSON “Born Villain”, PARADISE LOST “Tragic Idol”, OOMPH! “Des Wahnsinns fette Beute” ir kitus bei juos recenzuoti. Internetinėje erdvėje nors ir panašu, kad visko yra labai daug ir kartais netgi perpildyta, tačiau muzikos informacijos, juo labiau muzikinių apžvalgų tiek apie lietuvišką roką, tiek ir apie užsienio sunkiąją sceną nėra jau taip gausu. Recenzentų dėmesiu gali pasigirti nebent keletas populiaresnių Lietuvos grupių. Taigi stengsiuosi ir toliau užpildyti šią spragą ir, jei pavyks dar gausiau, intensyviau ir kokybiškiau. Ačiū visiems skaitantiems ir besidomintiems. Ir iki kitų susitikimų!!!

Rodyk draugams

Panašu, jog galima skelbti postgrunge galą! Visos grupės davusios šiam žanrui griežtesnį skambesį dabar tik pergrojinėja jau girdėtas melodijas be jokios energijos, be pykčio ir dvasios. Žinoma, postgrunge visada buvo perdėtai draugiškas radijo stotims bei televizijos ekranams, apjungdamas sunkųjį roką su poproku, todėl maištaujantis jaunimas ne veltui galėjo žavėtis saldžiomis, lengvai įsimenančiomis, melodijomis bei pakratyti plaukus skambant piktesniems priedainiams. Ką gi, dabar, atrodo, jog vėl grįžtama prie pirmosios postgrunge bangos garsų, kurie labiausiai galėtų būti prilyginti ne kam kitam, o jau minėtajam poprokui. Viena po kitos grupės, prieš keletą metų prabilusios rūsčiau ir tuo sulaukusios daugybės pasekėjų ir jų muzikos mylėtojų, vis labiau popsėja ir skysta kaip pirmą kartą su parašiutu iš lėktuvo šokančiojo blauzdos :) NICKELBACK virto visiška komercija. Jais pasekė ir STAIND. O THREE DAYS GRACE pradėjo dainuoti pamokslaujančius tekstus.

Šioj gretoj, deja, atsidūrė ir grupė SEETHER. Prieš tai niršę ir sproginėję stipria energija, savo baterijas, ko gero, paliko džiūti dulkėtam kampe ir tuo tarpu užgrojo skambią, bet bedvasę muziką ir patenkinti stebi kaip dėl to džiūgauja gerbėjai ir kritikai. Beje, ne visi. Ne visiems užtenka vien prabangios garso kokybės. Norisi ir kažkokios gilesnės ideologijos bei kažko savitesnio. Tikėkimės, kad grupė bebraidydama po alternatyvaus roko liūną, nenugarmės ten kur jau snaudžia begalė kitų minčių vagių, kaskart traukiančių vis į tą pusę į kurią juos nukreipia muzikinių madų vėjai.

Beje, albumą „Holding Onto Strings Better Left to Fray“ pradedanti kompozicija „Fur Cue“ gali ir suklaidinti – agresijos kupina daina dar verčia manyti, kad SEETHER pirmiau jau parduos savo sielą velniui nei su pasigardžiavimu trauks saldžias, pacukruotas daineles. Deja, pradedant antrąja daina – praktiškai visas albumas sugrotas būtent tokia nata. Na, dar visai prieš pat pabaigą nuskamba šis tas būdingesnio seniesiems SEETHER – kompozicija „Desire for Need“. Bet tai ir viskas… Ir blogiausia yra tai, jog tos dvi dainos tesudarydamos tik mažąją dalį įrašo atrodo kaip našlaitės ir, regis, čia pateko visai neplanuotai ir netyčia. O dar vyrukai šį įrašą vadina savo geriausiu kada nors išleistu albumu kalbėdami, kad tai labai stiprus, melodingas ir vietomis kietas darbas. Na, tiesą sakant kietas tikrai tik vietomis. Čia kaip vietomis debesuota su pragiedruliais. Krušos ir vėtrų nesulauksite :) Žinoma, gal tai ir nėra blogai, bet besiklausant šio darbo apima kažkoks nykumas. Trūksta, oi kaip trūksta energijos, kad šis įrašas tikrai kaltų į klyną!

Kita vertus – nėra jau viskas taip ir blogai. Gerų melodijų čia surasite, gal net ir turėsite malonumą jų klausytis ne po vieną kartą, tik jos gerokai švelnesnės nei, kad buvo anksčiau. Beje, net keliose dainose - „No Resolution“, „Here and Now“ bei „Tonight“ grupė skamba velniškai panašiai į „The Colour and the Shape“ periodo FOO FIGHTERS. Tas, tiesą sakant, ganėtinai žavu, nostalgiškai prisimenant tuos laikus. Bet kažko naujo išskyrus panašumus tame nerasime.

Keista, kad pilotiniu singlu buvo pasirinkta daina „Country Song“, kuri tikrai nėra verta tokios garbės – albume yra gerokai stipresnių gabalų. O antrasis singlas „Tonight“ pernelyg savo pirmuoju rifu primena BUSH dainą „Red Light“ iš albumo „The Sea of Memories“. Linksmiausiai skamba daina „Roses“ savo priedainiu labai primenanti boyband’ų klestėjimo laikus. Negali nesišypsoti klausydamas. Tad taip tas menamas albumo stiprumas ir išgaruoja pergrojinėjant kažką kas jau yra girdėta. Bet ką čia kalbėti. Roko žvaigždės juk tokie pat žmonės – reikia ir jiems kažkaip prasimanyti pinigų duonai ar naujai vilai su vaizdu į vandenyną :) Tačiau vilties vis tiek neprarandu – tikiu, kad dar sulauksime šio to ir sunkesnio iš šių postgrunge atstovų stovyklos.

NULINĖS TIKROVĖS įvertinimas: 7/10

Rodyk draugams

Štai kur tikri nesustabdomi revoliucionieriai bei muzikinio verslo griovėjai naujoje skaitmenizuotoje visuomenėje! RADIOHEAD visada buvo viena iš tų inovatyvių grupių, kurios laužė nustatytas normas ir ėjo į dar neišžvalgytas teritorijas drąsiai ir užtikrintai. Taip buvo su dramatiškais pokyčiais grupės skambesyje nuo grunge 90-ųjų vidury iki „OK Computer“ slogučio bei elektronikos „Kid A“ albume. Taip buvo ir su „In Rainbows“ pirmuoju skaitmeniniu albumu, kuriam kainą nustatyti galėjo patys pirkėjai. Taip yra ir su šiuo darbu. Su „The King of Limbs“ grupė bando atsiriboti nuo albumo formato, kadangi anot Thom’o Yorke’o – tai jau prieš gerus 20 metų atgyvenęs dalykas. Tad ir naujas RADIOHEAD įrašas labiau galėtų vadintis kažkuo tarpiniu tarp EP ir albumo. Susidaro įspūdis, kad jis neišbaigtas, bet grupė dėl to nė kiek nesijaudina, anaiptol daugiau nebežada jokių pilnų albumų iš savos stovyklos. Įdomu, ko iš jų sulauksime ateityje? Jau dabar šio kolektyvo dainos beformės – be uždainių/priedainių, be jokios aiškios struktūros, tačiau eksperimentuojant su kūrinių trukme jie jau nieko nebeišloštų, nes progressive rock’as jau seniai yra išbandęs klausytojų kantrybę nesibaigiančio ilgumo kompozicijomis, o grindcore atlikėjai tą patį padarė su neįmanomai trumpais gabalais. Tad kur link judėti norint ir toliau griauti muzikos standartus?

Tą, manau, sužinosime artimoje ateityje, o kol kas apie naująjį grupės darbą. „The King of Limbs“ daug kam sukels gan prieštaringus jausmus. Vieni tai priims kaip tolimesnį RADIOHEAD naujų garsų bei sąskambių paieškų tęstinumą, kiti, tuo tarpu, raukysis ir spjaudysis išgirdę iš pirmo žvilgsnio keistą ir padriką naująjį darbą.

Jau pirmoji daina nustebina… Kilpomis ir programuotais ritmais „Bloom“ primena 1000-čių paauglių pažaidimus šokių muzikos kūrimo programomis. Tai tikrai nepanašu į „Kid A“ elektronikos kelius ir klystkelius, kurie bent jau buvo įtraukiantys savo gelme. Tuo tarpu „Bloom“ vien tik lengvai praslysta paviršiumi. Ir tiek. Beje, programuoti ritmai bei ritminės kilpos skamba visose iki vienos naujose dainose.

Vėliau situacija ima taisytis. „Morning Mr Magpie“ skamba tikrai įdomiai ir įtraukiančiai, gitaros rifai kabinantys, o ir pati daina tikrai nenuobodi savo atlikimu. O „Little by Little“ netgi labai maloniai primena „OK Computer“ laikus ir turi kažkokių skambesio niuansų primenančių kultinį „Paranoid Android“. Ir nors grupė skelbia, jog nesirengia grįžti prie dainingų gabalų kūrimo, vis dėl to reikėtų nepamiršti, kad eksperimentai eksperimentais, bet neverta kaip užsispyrusiems atsiskyrėliams atsiriboti nuo visko, kas bent kiek paprasčiau skamba, juk tame gi kaip sakoma ir slypi genialumo šaknys. Keista tik tai, kad netgi nepaisant nesibaigiančių eksperimentų RADIOHEAD yra mėgiama grupė, maža to, dėl savo novatoriškumo ir talento nepraranda savo kultinio kolektyvo statuso, nors daugumai tokie ir panašūs eksperimentai baigiasi labai liūdnoje gerbėjų užmarštyje. Štai kur mįslė, kuo šis kolektyvas taip traukia žmones?

Pilotinis singlas „Lotus Flower“ taip pat prisotintas programuotų ritmų, o štai „Codex“ primena „Pyramid Song“ iš albumo „Amnesiac“. Visai neblogai skamba ir „Give Up the Ghost“. Įrašas baigiasi ganėtinai netikėtai 8-ąja daina (žinoma, tyčia, kad šis darbas nebūtų nei EP, nei albumu, o kažkas per vidurį). Be to „Separator“ tetrunka 1 minutę 29 sekundes – iš ko taip pat susidaro įspūdis, kad tai daina su nebaigta mintimi.

Taigi RADIOHEAD muzika galima žavėtis, galima ir ne, tačiau daug kam paprasčiausiai įdomu sužinoti ką šie eksperimentatoriai dar sugalvos naujo ir įdomaus. Kita vertus „The King of Limbs“ skambantys programuoti ritmai vietomis ganėtinai nuobodūs ir mėgėjiški. Šie vyrukai, žinoma, gali leisti sau tokius pažaidimus, tačiau nederėtų užsiliūliuoti tuo faktu, kad net menkiausias jų piršto krustelėjimas sulaukia fanatiško sekimo ir garbinimo bei tik dar vis labiau stiprina, atrodo, kultinės grupės statuso nesugriaunamumą. Bet juk taip gali būti ne visada:)

NULINĖS TIKROVĖS įvertinimas: 7/10

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Grupė NES TAIP GERIAU savo šaknimis visada buvo pankai – laužė nusistovėjusius rėmus ir stereotipus, maištavo ir tuo pačiu tiesiog linksminosi. Kas keisčiausia, jog nė vienas iš grupės narių savo mėgiama muzika neįvardina punk roko. Įdomu kaip tuomet jie ėmė groti būtent tokią muziką :)? Kažkada pačiose grupės ištakose jie kėlė skandalus ir šiurpino suaugusiuosius, tačiau dabar jie jau suaugę ir labiau subrendę. Rimti ir labiau mąslūs. Labiau linkę pamiršti savo punk šaknis ir groti stipriau. Tačiau vis dar tokie pat pašėlę ir kunkuliuojantys kibirkščiuojančia energija bei laisvumu, kokiais ir buvo anksčiau. Apie visus pasikeitimus tiek grupėje, tiek ir jų narių gyvenimuose kalbėjomės su vokalistu Linu, būgnininku Mantu, solo gitaristu Arminu bei bosistu Arūnu.

(Gyvo pasirodymo metu)

Kokia jūsų nuomonė apie Lietuvos roko sceną ir ar yra rinka jai?

Linas: Man sunku šia tema kalbėti…

Mantas: Man atrodo, kad viskas gerėja. Situacija taisosi. Radijo stotys, viešos erdvės, didieji miestų renginiai jau nebesikviečia pop atlikėjų. Retai kur pamatysi pop grupės viešą pasirodymą didelėj erdvėj. Man atrodo, kad tokios grupės jau tapo alternatyva ir groja kažkur rūsy, nes jų jau beveik niekur negali pamatyti. Gal tik televizija vis dar išlieka popso šalininkė. Lietuvoje yra tikrai labai daug įdomių grupių. Gal tik truputį gąsdina, kad pas mus kaip ir visame pasaulyje rokas išsigimsta.

Linas: O man atrodo, kad blogiausia, jog niekas nenori to daryti lietuviškai. Čia, manau, baisiausias dalykas, kad maža lietuviškai dainuojančių roko grupių. Kam klausyti lietuvišką muziką, jei tai daroma nelietuviškai?

Arminas: Taip. Greičiausiai - tai mūsų išskirtinis bruožas. Mes norime groti roką su lietuviškais tekstais. Nenorime dainuoti angliškai.

Klausimas iš tos pačios serijos - kaip manote ar apsivers kada nors situacija Lietuvoje ir pop muzika virs alternatyva, o pogrindis mainstream’u? Ar nevirstų tada rokas komercija?

Mantas: Svarbu, kad jis būtų kokybiškas.

Arminas: Rokas kinta ta linkme, kad tikrojo roko Lietuvoje mažai. Jis maišomas su elektronika ir pan. Atsiradę labai daug atmainų, priemaišų. Įvairių elektronikos prieskonių.

Arūnas: Linas į MOVO (grupę, kur jis groja bosu ir taip pat dainuoja) irgi gal norėtų įnešti kažkokios elektronikos, bet tai jau nebūtų tikras gitarinis rokas.

Ar apsimoka, neskaitant dvasinio pasitenkinimo, Lietuvoje groti roką?

Linas: Tam reikia įdirbio. Pasirodymų įdirbio. Kuo daugiau pasirodysi, tuo tave labiau žinos, o kuo labiau žinos, tuo daugiau ir mokės. Kai mes atsikuriam, pagrojam pusę metų ir vėl išsiskiriam – viską vėl tenka gimdyti iš naujo :(

Arminas: Apie pinigus, manau, net nereikėtų kalbėti. Dėl to emocinio pasitenkinimo iš tikrųjų viską ir darom. Grojam tam, kad iš to turėtume malonumą. Tai gyvenimo būdas, pašaukimas. Aš apie pinigus kol kas visai negalvoju.

Linas: Dabar tai tikrai nevaidina svarbaus vaidmens mūsų nore groti. Jei grotume dėl pinigų – darytume šūdą!

Arūnas: Grotume vestuvėse, baliuose ir pan. Su fonograma…

Bet groti roką – brangus malonumas. Instrumentai, įrašai – viskas daug kainuoja, radijo stotys kol kas tokią muziką groja nenoriai, o ir užlipus ant scenos iš publikos ne visada gaunamas palaikymas. Ar vis dėl to verta groti roką vien iš idealistinių paskatų?

Mantas: Man atrodo, kad jeigu groji ir tuo užsiimi – viskas savaime ateina. Ir tie patys pinigai. Gal pradžioje jie nedideli, minimalūs, kad tik padengti savo išlaidas, keliones. Bet gal čia iš tikrųjų jau prasideda ir vadybiniai klausimai. Jei būsi pats sau geras vadybininkas – gali sukurti net ir prastesnį produktą, bet iš to įmanoma padaryti kažką klausomo. Reikia tik mokėti save pateikti.

Ar nemanote, kad muzika nuvertėja esant nemokamam duomenų parsisiuntimui? Ką manote apie ACTA ir duomenų parsisiuntimo draudimus?

Arminas: Aš, manau, kad reikia nemokamai platinti savo muziką, ypač kol grupė nežinoma.

Mantas: Jau seniai taip nusistovėjo, kad atlikėjai iš savo įrašų neuždirba. Uždirbti gali tik iš koncertų ir visi su tuo jau yra susitaikę. Bet mainais už tai, kad tavo dainos platinamos nemokamai, gauni didesnį populiarumą. Čia interneto pliusai ir minusai. Manau, kad tobulėjant technologijoms, atsiradus kitokioms galimybėms dalintis savo muzika, visi tai priėmė kaip savaime suprantamą dalyką. Iš įrašų tikrai neuždirbsi ir nėra ko jų saugoti. Vis tiek anksčiau ar vėliau jie kažkur nutekės į internetą. Dėl to kaip tik ir reikėtų juos platinti būtent taip, o pinigus stengtis uždirbti iš koncertų. Juk galų gale grupės kokybę ir apsprendžia tai kaip ji skamba koncerte. Įrašą gali pasidaryti labai gerą, bet koncertuose skambėti blogai. Įrašai gali neatspindėti tavo tikrosios vertės.

Esate perfekcionistai kalbant apie techninę muzikavimo pusę ar leidžiate sau groti mažiau steriliai, bet užtikrintai gyvai?

Arminas: Linas yra perfekcionistas.

Linas: Na, man, be abejo, patinka tas dalykas… Kiekviena išgirsta nata pro šalį ir iš karto antakiai raukiasi savaime. Neduok Dieve, išgirsiu 5 natas pro šalį – tada susigadinsiu nuotaiką visam koncertui (juokiasi).

Mantas: Man keista, kad mes su Linu kaip esantys grupėje nuo pačios jos įkūrimo pradžios vis dar grojame kartu, nes esame labai labai skirtingi. Aš esu avantiūristas. Likę grupės nariai irgi gali parepetavę vieną kartą lipti ant scenos – ai, kas bus, tas bus. O jis, jeigu nėra užtikrintas, kad daina surepetuota – niekada neis.

Arminas: Aš irgi toks improvizatorius labiau. Būna, kad dėl to sugroju ir blogiau, bet galiu pasirašyti avantiūroms.

Arūnas: Bet, jei nesi užtikrintas savimi – tada geriau negroti. Kita vertus, gali surepetuoti viską idealiai, bet užlipus ant scenos viskas gali imti klibėti – nuo techninių dalykų iki psichologinių. Jaudulys visada bus ir idealiai nesugrosi niekados.

Arminas: (pritariamai linkčiodamas galva) Kol kas nebuvo tokių koncertų, kurių metu nebūtų buvę kokių nors nesusipratimų.

(Arūnas - naujausias grupės narys.)

Visi jūsų tekstai lietuvių kalba. Neplanuojate į savo repertuarą įtraukti gabalų anglų kalba ir pasivažinėti bent po kaimynines šalis?

Linas: O kodėl negalima į kaimynines šalis nuvežti lietuviško produkto?

Mantas: Mes du kartus jau grojome Lenkijoje. Turėjome ten koncertų.

Linas: Irgi lietuvišką produktą vežėm.

Mantas: Vienąkart koncertavom Punske – ten gyvena daug lietuvių, todėl mus visi suprato. Dar koncertavom Suvalkuose. Ten irgi nemaža lietuvių populiacija, bet tądien jų nebuvo daug. Bandė Linas kažką pasakyti lietuviškai tai niekas nieko nesuprato. Bet mus labai palaikė. Chebrai patiko muzika. Tai svarbiausia. Aš irgi pavyzdžiui klausydamasis angliškų gabalų į tekstą nesigilinu. Tiesiog patinka muzika, vokalinė melodija ir tik vėliau kada daina labai labai įsimena aš pradedu suprasti teksto prasmę. Manau, kad mes galėtume pakoncertuoti ir užsienyje, ir žmonėms tai patiktų.

Arminas: Vienu žodžiu, kai jiems labai labai patiks…

Mantas: Jie patys išmoks lietuvių kalbą (juokiasi).

Kaip be koncertų dar platinate ir garsinate savo muziką?

Linas: Daugiausiai platiname internete. Sumeti viską ten. Anksčiau dar neleisdavom siųstis dainų…

Mantas: Kvailas mąstymas.

Linas: Taip, nes tegul kas nori platina. Tegul pasklinda plačiau. Tada kažkas išgirs, kažkam patiks, kažkas ateis į koncertus.

Arminas: Planuojam dar Alytaus radijuje pagroti prieš koncertą Alytuje (kovo gale jie tą ir padarė) arba, jei pavyks Geras FM radijuje. Per tokius kanalus dar šiek tiek bandome platinti savo kūrybą.

Mantas: Na, ir kol kas mes realiai neturim nei vieno profesionalaus įrašo. Jie arti profesionalumo, bet profesionaliais jų dar negalime vadinti.

Linas: Demo įrašai.

Mantas: Todėl mes dar negalime siųsti jų į radijas ir platinti jų pagalba. Radijo stotys nepriima tokių įrašų kokius mes turime.

Linas: Reikia uždėti daugiau bumčiko – tada tikrai priims (juokiasi).

Arūnas: Aš tai galvoju, kad apskritai labai gerai, kad mes turime mūsų būgnininką Mantą, nes jei ne jis – tai nedalyvautume jokiuose konkursuose, nesirodytume radijuje, nes mes šiek tiek prisibijome tokių dalykų, o jis mus pastumia – einam, darom. Jis dar kaip ir mūsų prodiuseris yra.

Arminas: Be to jis turi daugiausiai pažinčių.

Mantas: Linas mėgdavo pasišaipyti, kad aš nuo mokyklos laikų ėjau į visokias visuomenines veiklas, į jaunimo organizacijas ir ten išmokau, kad reikia nieko nebijoti, kad niekas tau neduos per galvą, jei tu nueisi ir pabandysi. To išmokau ir visur tuo vadovaujuosi. Tai ir grupę stengiuosi į tą pusę lenkti. Visada reikia bandyti!

Arminas: Taip. Tiesa, dar neseniai pagalvojome, jog grupei reikėtų pirmos profesionalios fotosesijos. Čia taip pat prisidėtų prie grupės garsinimo.

Dažnai repetuojate?

Mantas: Du kartus per savaitę.

Arminas: Prieš koncertus būna ir dažniau.

Linas: Svarbiausia, kad dabar kalbant apie repeticijų patalpas – nebeturime jokių suvaržymų. Ankstesnėje vietoje – buvom ribojame laike, o dabar galime jaustis visiškai laisvai.

(Grupė pradžioje mėgo šokiruoti savais pasirodymais.)

Pritariate RED HOT CHILLI PEPPERS nuomonei, kad geriausia scenoje pasirodyti nuogiems? Kiek jus įtakoja punk ideologija?

Arminas: Anksčiau gal ir būtume sutikę taip pasielgti, bet dabar jau tikrai nebe.

Linas: Tokie dalykai vis tiek geriausiai veikia kol dar esi nežinomas, kol dar reikia pasirodyti, kad apie tave išgirstų ir kalbėtų.

Mantas: Kaip šou elementas.

Linas: Ne tik kaip šou elementas. Galima gi sugalvoti ir ne tokius šokiruojančius būdus, bet jie tikrai suveiks.

Arminas: Mes buvome sugalvoję, kad grupės NES TAIP GERIAU būgnininkas koncertuose gros atsisėdęs ant klozeto (juokiasi).

Linas: Mes tą nuogumą grupės gyvavimo pradžioje pakeitėme gumine moterimi. Mums suveikė lygiai taip pat kaip būtume į sceną patys išėję nuogi. Mes truputį geriau sugalvojom už Anthony Kiedy (juokiasi).

Mantas: Nors šiaip aš mėgėjas nusirengti, nes labai karšta būna. Bet tik viršutinę dalį (šypsosi). Publikai gal būna įdomiau žiūrėti.

Arminas: Truputėlį šokiruoti yra gerai, bet tai nebūtinai turi būti nuogumas.

Mantas: Pvz., BLOODHOUND GANG bosistas vieno koncerto metu išsitraukė savo organą ir prie jo prisirišęs dėžę – tampė ją po sceną. Mes taip nedarom ir nedarysim! Juo labiau, kad vis tolstame nuo savo punk šaknų.

Linas: Tiksliau sakant – gal mes nuo to jau nutolom. Tik nepavyksta užsiauginti kitų šaknų taip greitai (juokiasi).

Kuo dar užsiimate laisvalaikiu be grojimo?

Linas: Mano ir Manto laisvalaikis tai praktiškai vien muzika. Nes studijuojame tą. Ir Arūnui tas pat.

Arminas: Aš vienintelis nestudijuoju muzikos. Mano darbas yra susijęs su reklama.

Arūnas: Bet nė vienas grupės narys nestudijuoja savo instrumento.

Mantas: Taip. Visi esame muzikantai mėgėjai. Nė vienas nesame profesionalus savo instrumento atstovas. Beje, Arminas yra vienintelis žmogus grupėje, kuris dirba oficialiai ir dėl kurio galime rinktis tik vakarais.

Linas: Problematiškiausias žmogus (vėl juokiasi).

Mantas: Visi kiti išsiverčia finansiškai su visokiomis papildomomis veiklomis ir džiugu, kad nereikia dirbti oficialaus darbo. Šiaip daugmaž visi užsiimam muzika arba šalia muzikos esančiais dalykais.

Su kokia antrašte norėtumėte patekti į laikraščių pirmuosius puslapius?

Mantas: Tai esam jau patekę (visi juokiasi).

Linas: „Rugsėjo 1-oji su gumine moterimi“ (šypsodamasis). „Pensininkai griebėsi už galvų ir pan.“ Kažkas tokio buvo.

Mantas: Jau ganėtinai seni laikai, bet kažkiek net ir didžiuojamės tuo, kad buvome patekę į antraštes.

Linas: Na, gal nesididžiuojam, bet tiesiog smagu tai prisiminti.

(Scenoje jiems yra tekę įsikūnyti į įvairiausius vaidmenis.)

Nemuzikinis klausimas: jie egzistuotų reinkarnacija, kuo norėtumėte atgimti?

Arminas: Aš tai Kurtu Cobainu. Nes, kuomet pradėjau klausyti muzikos – tai buvo pagrindinis mano įkvėpėjas. Tada praktiškai vien NIRVANA klausiau.

Linas: (sarkastiškai) Kaip gerai, kad jis nenusišovė…

Mantas: Aš tai susimąstau, kuo aš galėjau būti ankstesniame gyvenime, jei tokie egzistuoja. Man kažkodėl atrodo, kad aš pareitame gyvenime buvau kareivis kare…

Linas: (vėl sarkastiškai) Man tai atrodo, kad aš praeitame gyvenime buvau žvyras.

Kokios jūsų manymu didžiausios blogybės gyvenime su kuriomis reikėtų kovoti?

Linas: Alkoholizmas vairuojant.

Arūnas: Ir Lino rūkymas.

Mantas: Taip, Lino rūkymas trukdo repeticijoms. Jis eina rūkyti kas dvi dainas.

Arminas: Sako – aš nebepadainuosiu. Reikia eiti parūkyti (visi juokiasi).

Linas: Per stresą pradedu labai daug rūkyti.

Arminas: Tai tau repeticijos stresas?

Linas: Na, ne tiek stresas, kiek pati kūryba, gerų idėjų atradimas skatina eiti parūkyti.

Mantas: Tai va, o mes visi kiti tai nerūkom.

Arūnas: Tik labai retai (su šypsena veide).

Mantas: O koks buvo klausimas? Apie rūkymo žalą (juokiasi).

Linas: (taip pat juokdamasis) Apie trūkumo žalą. Kai trūksta ir trūksta.

Kokie jūsų ateities planai?

Mantas: Yra tokių kalbų, kad dalis narių po mokslų žada grįžti atgal į Alytų, į savo miestą…

Arūnas: Esame savo miesto patriotai!

Arminas: Chebra – tai aš nebegroju, jei jūs grįžtat?

Linas: Ne, apie tai kalbant dar niekas nėra aišku. Nemanau, kad kas nors kur nors išvažiuotų, jei prasimuštume į platesnius vandenis.

Mantas: Žodžiu, turime du metus per kuriuos reikia išleisti albumą, prikurti dainų ir tada net be repeticijų galėsime važiuoti koncertuoti (šypsosi).

Arminas: Taip nebūna…

Linas: Čia mums taip buvo 3-iajame etape, kai mes savimi per daug pasitikėjom. Galvojom pagrosim, nerepetavę porą savaičių. Sudegėm ir taip nusiminėm, kad net išsiskyrėm. Du metus negrojom, bet dabar susibūrėm 4-ajam etapui.

Mantas: O dėl grupės ateities planų – galvojame pagaliau pasidaryti pirmąjį profesionalų įrašą. Gal bandysime jį kažkur į radijas prastumti. Gal mėginsime ir kažką daugiau įsirašyti. Kokį mini-EP ar pan.

Arminas: O šiaip manau, pagrindinis planas – tobulėti. Aš asmeniškai labai noriu tobulėti savam instrumente ir groti bei padaryti kokybišką produktą.

Tokiomis viltingomis gaidelėmis ir baigėme interviu. Ką gi – lauksime iš grupės NES TAIP GERIAU visų jų žadėtųjų staigmenų: naujų įrašų, naujų dainų ir naujų koncertų, kurių metu be abejonės vėl galėsite išsivaduoti iš savų vidaus kalėjimų ir patirti tai, kas reiškia laisvę. Grupės nariai pasiruošę jus lydėti į kiekvieną tokią kelionę – tereikės tik užsukti į jų koncertą ir patirti patiems kokią pašėlusią roko dvasią skleidžia šis kolektyvas.

Kalbino Virgis Šidlauskas

Rodyk draugams

Molotovo kokteiliai švilpiantys ore, degančios barikados, masinės riaušės ir adrenalinas sprogdinantis venas, o viso šito chaoso centre turėtų stovėti scena ant kurios šėltų penketas Niujorko pankų. Štai kuo dvelkia AGNOSTIC FRONT muzika. Pankiškų šaknų iš jų neatimsite niekaip!

Naujasis šių hardcore punk bei crossover thrash stiliams priskiriamų veikėjų albumas „My Life My Way“ smogia tiesiai į paširdžius. Perklausę negalėsite to paneigti. Šis niujorkiečių albumas, ko gero, vienas iš geriausių kada nors išleistų jų įrašų per visą ilgą grupės karjerą. Ir nors hardcore punk stilius niekada nebuvo ir greičiausiai nebus tai, kas yra labai komerciškai paklausu bei patrauklu, tačiau šis vyrų darbas tikrai vertas didelės pagarbos. Gal tik albumo viršelis nebėra toks dramatiškas kaip ankstesnių leidinių. Tačiau čia visa maišto energija taip puikiai transformuota į muzikinius kūrinius, kad klausantis „My Life My Way“ kone gyvai galima pajusti Niujorko miesto gatvių alsavimą, kraujo skonį burnoje ginant savo nuomonę prieš urbanistinių džiunglių šakalus, tvirtai suglaustus draugų pečius šalia savęs, brolybę su jais, nelaužomas priesaikas, nepalenkiamą tvirtumą bei nepaminamą savigarbą. Iš šių dainų visą tai įmanoma išskaityti ir susivokti, kad būti teisingu bei nesitaikstančiu su pasaulio negerovėmis žmogumi ne tik galima, bet ir būtina būti.

Pačioje grupėje taip pat būta visko – juk be paklydimų teisingo kelio neatrasi, tad susidurta ir su narkotikais, ir su teisėsauga, tačiau šie kovotojai niekada neapleido savo tikrosios aistros – muzikos. Į ją sudėjo ir visas savo revoliucingas pažiūras bei pastabas apie socialinio gyvenimo aklą teisingumą, apie prisitaikėlišką slėpimąsi viduje bei kainą, kurią mokame už visą tai.

Šiame albume temos išlieka tos pačios. Pradedama nuo dainos apie miesto gatves „City streets“, kurios įvardijamos kaip vienintelė mokykla, kurios netgi atstoja namus ir teikia vidinę stiprybę. Kalbama ir apie priešpriešą pasauliui, apie norą būti išgirstiems, apie kovą prieš neteisingumą ir kitus pankams itin aktualius dalykus. Tai vienos pagrindinių temų pasirodančių šiame įraše, neskaitant kone sakralizuotos brolybės ir frazių, jog „mes kovosime iki pabaigos prieš tai, kas neteisinga“. Tai šiai grupei būdinga jau nuo sunkiai atmenamų laikų ir, beje, labai dėl to džiugu. Kraupu juos būtų pamatyti su kaubojiškomis kepurėmis ant žilaplaukių galvų, apraudant praeitį pritariant sau gitara. Iš šių pankų to tikrai nesulauksite!

Gabalai gan trumpi, bet dėl to tik dar labiau koncentruoti ir konkretūs. Nepaprastai įsimintinos ir stiprios dainos – kone metaliniais rifais pratrūkstanti „A Mi Manera“, maištinga „Us Against the World“, kieta „The Sacrifise“, melodingesnė „Now or Never“ ir titulinė daina.

Apskritai šis naujas AGNOSTIC FRONT darbas suveiks kaip geras saulės smūgis – kirs taip netikėtai ir stipriai, kad apsvaigs galva :) Tik pašalinis efektas bus geresnis – galvos neskaudės, o norėsis dar kartą diską prasukti iš naujo. O po to dar kartą ir dar kartą :)! Nestabdykit savęs – tokia energija jūsų nepakraus joks „Energizer“ kiškutis :).

NULINĖS TIKROVĖS įvertinimas: 8,5/10

Rodyk draugams

Keistokas šių amerikiečių rokerių albumas. Pusiau studijinis, pusiau gyvo garso pasirodymo įrašas. Kaip kokia ožekelė pusiau lupta, pusiau skusta :) Patys grupės nariai dievagojasi, kad tai susiję su pasibaigusiu kontraktu sudarytu su didele įrašų kompanija, tad tai savotiška duoklė juos palaikantiems gerbėjams ir trumpas žvilgsnis į ateitį, į tai ką jie norėtų daryti būdami nepriklausomi. Būti laisvais nuo visokių teisinių kontrakto suvaržymų, žinia, yra labai puikus dalykas, tik, kad grupės skambesyje vis tiek niekas nesikeičia. Tas pats alternatyvus rokas, tikrai dėl to šokiruoti nebūsite, ir visiškai nepasikeitęs – jokių naujesnių dalykų nei kad girdėjote iki šiol tikrai neišgirsite.

Beje, grupės nariai (arba jų vadybininkų komanda) labai geri verslininkai – vos pajutę new metal žanro krachą kaip mat persimetė į labiau komerciškesnę pusę. Užgrojo švelniau, melodingiau ir dar iš emo stiliaus pasiskolino ryškesnį įvaizdį. Ko daugiau norėti? Nenuostabu, kad grupės populiarumas vėl grįžo.

O štai šiame albume galima pasimėgauti arba ne – čia priklausys nuo skonio, visu senų hitų rinkinuku, kuris, beje, daugiausia pripildytas būtent to švelnesniojo periodo perlais nuolat suktais muzikos televizijų ir grotais alternatyvios muzikos radijų :) (pas mus jų, deja, neteko girdėti :) Surasite čia ir visai neblogai koncerte skambančius „Scars“, „Hollywood Whore“ ir net pora senesnių dainų iškėlusių grupę ant populiarumo Olimpo - „Last Resort“ ir „Between Angels and Insects“. Kiti hitai nuobodoki – kaip antai „Lifeline“ iš Keane dainos „Everybody’s Changing“ nusiskolintu motyvu ir pan.

Tiesą sakant, visai neblogos naujos albume esančios dainos. Greitos, emocionalios ir energingos. Plius dar galima bus paverkti apie meilę klausantis alternatyviam rokui stereotipinės baladės „No Matter What“. Boni ir Klaido tematika ir kriminalinė romantika greičiausiai niekada netaps nuobodi maištaujantiems įsimylėjėliams. Visai neblogas gabalas ir „Kick in the Teeth“ bei „Burn“ pradedantis šį įrašą. Abi dainos, beje, išleistos ir singlais.

Viskas gal ir būtų tvarkoje, bet kažkaip erzinančiai pjaunasi tarpusavyje „Time for Annihilation“ gyvi pasirodymai ir studijiniai įrašai. Galima gi buvo puikiausiai išleisti gyvo garso koncertą ir šalia to EP su naujomis dainomis, grupė jų jau yra išleidusi ne vieną, tad jiems čia nebūtų jokia naujiena. Įdomus pasirinkimas. Bet grupei taip norėjosi tai ko čia prie jų kabinėtis ar ne :)?

Beje, labai viliuosi, kad būdami nepriklausomi Jacoby Shaddix’o chebra tikrai užgros tai ką jie iš tikrųjų nori, o ne tą patį, ką darė ir turėdami kontraktą. Antraip nereikėtų taip reklamuotis apie laisvę ir nepriklausomybę, kuri kaip mat pasibaigia vos tik prasideda kalba apie komercinę muzikavimo pusę. Parsiduoti publikai nėra geriau nei parsiduoti leidėjams. Tai visiškai tas pats! Tad linkiu grupei atrasti savo tikrąjį skambesį ir tik tada dalintis skambiais pažadais.

NULINĖS TIKROVĖS įvertinimas: 7/10

Rodyk draugams